LAIŠKAS

Lina-Aiduke5Lina-Aiduke2

My dear friends. Šalto ir žalio dangaus pašvaistė pasirodė. Nematėt? Gal koks prigesęs fejerverkas praskrido, ne taip ir svarbu jau. Švystelėjo mane tolokai. Visą vakarą mąsčiau apie dangaus galimybes skirtinguose pasaulio kampuose… ir savo galimybes jų atžvilgiu. Mano kampas tą vakarą atrodė visai žavus. Nebuvo anei jūros po kojom, anei vandenyno, bet state of mind visiškai tenkino. Tokiais momentais irgi būna šiek tiek neramu, kad nesinori nieko daugiau. Vaizduotė tenkina, kalendorius kokiems 4 mėnesiams tuščias – imk ir įrašyk ką tik nori į savo gyvenimą. Visiška galybė aplankė tupint savo balkone. Džiaugiesi ir kartu jauti baimę. Nelabai ir supranti ką jausti…

Šaltis mane veikia. Vis dar turiu laiko apie tai galvoti. Kūnas įsitempia, mintys tampa sunkesnės, tokios pat įsitempusios. Trūksta meistriškos rankos su stryku ir gautųsi visai dramatiškas muzikinis kūrinėlis. Nereikia. Artėja “tamsioji” – lapkritis + dar 4 mėnesiai. Turiu sąvajį adaptacinį periodą ir savo “užkietėjusią“ nuomonę apie tai. Praeis. Užtrunka jis ir pasireiškia įvairiai. Kad ir – rašymu.

Dabar labai norėčiau įskiepyti į kiekvieną dieną po gabalą skirtą knygų skaitymui. Taip pasiilgau skaityti, kad, matyt, atsivertusi knygą ir užuodusi popieriaus kvapą, krisčiau aukštielnika iš ekstazės ir chorams giedant alieliuja neprisikelčiau. Smūgis, suvokus savo praradimus neskaitant knygų, juk bus nepakeliamas. Šiukštu. Nelinkėčiau. Nelinkėkit. Viena nuostabi moteris žadėjo man atsiųsti siuntinį su knygomis. Žinau, kad jos bus ypatingos. Laukiu kaip vaikas Kalėdų.

Per visus šiuos metus man brangius žmones baigia išstumti misteris Photoshop’as. Jokio čia romano – darbo reikalai. Myliu savo darbą, bet pasiilgau draugų. Mano galvoje rikiuojasi krūvos neišgertų kavos puodelių ir neišragautų vakarienių. Ką aš dar esu prisižadėjusi?

Jei reikės – esu pasiruošusi virsti super duper turbine woman su mega apsisukimais, bet tyliai suprantu, kad taip, matyt, ir vėl neįvyks. Liūdna.

Kaip ir seniau – rudenį kasdien galvoju apie “šiltus bilietus”. Kai kojos smėlyje, o galva danguje. Mano spintoje vis dar atkakliai kabo vasarinės suknelės. Gal prireiks? Turiu įtarimą, kaip visada, kad jos vėl šnabždasi man už nugaros. Esu rimta suknelių gerbėja, bet ne itin rimta jų dėvėjota, todėl žinau jų nuomonę apie save. Bet man tiesiog patinka vasara ir moterys dėvinčios sukneles. Gal ir aš vieną dieną tokia tapsiu. Norėčiau būti pasiruošusi. Ai… nieko joms nesakau, toms suknelėms. Psichės ir tiek.

Mano šių metų “tėvas” Rodney Smiht’as, perskaitęs visas šias pezaliones, matyt, šiek tiek nusiviltų. Sakytų – vaike, gal laikas išbandyti juostą? Pamiršti photoshopą? Palikti daugiau vietos gyvenimui atsitikti? Bet tada dar pagalvotų ir sakytų: jei tiki tuo, ką darai, ir darai tai ne dėl atlygio – tau neišvengiamai pasiseks… Tada aš vėl nurimsiu ir vėl juo patikėsiu… Bet, matyt,  reikės išbandyti ir juostą. Galų gale – ne tai svarbiausia.

Lina Aiduke1

Dar labai pasiilgau dieviškų nutikimų. Nesakau, kad jų nebūta. Šią darbingą vasarą turėjau net kelias valandas tokių! Sunku būtų aprašyti tuos patyrimus. Todėl lengviau bus nutylėti. Tiesiog gyvenime labai svarbu draugai, su kuriais “sutampa dažniai”. Ir be jų neaplankytų tas vienio su pasauliu jausmas, neskambetų muzika ir nebūtų tokie skanūs serbentai, toks svaigus vynas. Dar labai svarbu kelionės. Klajonės. Kelioninius išsitaškymus vertinu labai teigiamai. Jie smegenyse kažką atpalaiduoja ir atsiranda vietos visai naujam turiniui. O moterys yra nuostabios draugės ir kompanionės. Gyvenime tai supratau vėlai, bet ne per vėlai. Aišku, būna, pasitaiko, kad moterys kryžių kortomis krenta. Bet yra ir stipresnė korta! Ir apie ją aš nieko nerašysiu!

Dar kadaise, jau tikrai seniai, kai su viena ekspedicija dviems savaitėms buvau išvykusi pamilti ir užkariauti Kaukazo kalnų – atradau vieną dėsnį. Mūsų grupė buvo gal iš 12 žmonių: jauniklių (dar neapsiplunksnavusių, bet jau labai norinčių skristi) ir kokių poros dešimtmečiu vyresnių vedusių porų. Aš irgi buvau ta be plunksnų. Ekspedicijos metu man nerimą kėlė du dalykai: keturių vaikinų ( su kuriais turėjau garbės nakvoti vienoje palapinėje) kojinių kvapas bei kasdienis kopimas į kalnus. Nu kodėl ir kam? Tuokart kiekvieną dieną bandžiau atrasti prasmę tame užlipime ir nulipime valgant tik kruopas. Kopiant žiūrėdavau kur padėti koją, kad sprandas liktų sveikas ir kalnų nė nemačiau, tik akmenis. Puiki fizinė ir valios treniruotė, bet norėjosi atkapstyti kažką daugiau. Vieną dieną nugirdau vedusios poros pokalbį. Moteris sėdėjo prie palapinės ir vis ragino ir prašė vyrą nufotografuoti retai pasitaikančias kalnų gėles, kurios labai akiplėšiškai žydėjo aplink jų palapinę ir jei jie būtų pasilikę ten ilgėliau, matyt, vijokliais imtų skleistis, būtų suskridę dar kokie neregėti paukščiai ir rojaus scenarijus čia jau neišvengiamai susidėliotų. Bet vyras sėdėjo, nemirksėjo, nesujudėjo, tik po neilgos pauzės atsiduso ir atsakė: tokiu oru galima būtų lengvai į Elbrusą įkopti…Pasišnekėjo. Aišku, niekas nieko nenufotografavo ir į Elbrusą mūsų grupė nebuvo pasiruošusi ir planavusi kopti (ačiū Dievui). Bet tada aš supratau, kad vyrai visada norės užkariauti kalnus, įkopti i viršūnes, įveikti distancijas, o moterys mieliau rinksis tų patyrimų ieškoti sėdėdamos ant žemės, žiūrėdamos į kalnus iš toliau, šiek tiek žemiau, saugiau nei tos viršūnės, bet kur aiškesnis horizontas. Yra toks visai kitoks mato vienetas. Nežinau ar jis turi pavadinimą.

Meilė kalnams negimė. Gimė ilgesys. Tiems nepasiekiamiems kalnams. Yra juk moterų, kurioms patinka ilgėtis, stebėti iš toli. Kartais, netikėtai, nuo kokios uolos galiu ir aš nusiblokšti, bet iš esmės – vaikščioti žeme, su nedideliais maršrutiniais nukrypimais – man patinka. Galima juk šliaužti, straksėti, ropoti, užsikasti ir vėl atsikapstyti. Veikti tikrai yra ką !!!

Bet gal svarbiausia yra judėti pirmyn, net jei ir “tamsioji” artėja, atmerktomis akimis, vertinant dienas, brangius žmones, tas dieviškumo pilnas minutes, kai smegenyse viskas negrįžtamai pasisuka nors ir 5 laipsniais. Vienas protingas žmogus pasakė: “ Don’t settle. Collect moments – not things.” Ir aš juo tikiu. Kuo noriu – tuo tikiu.

Lina-Aiduke3

8 comments

PASHA KARAMI

Pasha KaramiMusic by Pasha Karami. I can still hear magic rhythm of Tombak. Can anyone imagine mix of Iranian Traditional music, Flamenco, Indian and Fusion music? Five in the morning? On a boat! Could be a dream of anyone!  Thank you for sharing your talent!

Pasha Karami music lina aiduke photography photo Pasha Karami music lina aiduke photography photo Pasha Karami blog 03 Pasha Karami blog 05 Pasha Karami blog 06 Pasha Karami blog 07 Pasha Karami music lina aiduke photography photo Pasha Karami blog 09 Pasha Karami blog 10 Pasha Karami blog 11 Pasha Karami blog 12 Pasha Karami blog 14 Pasha Karami blog 15 Pasha Karami blog 16a Pasha Karami blog 17 Pasha Karami music lina aiduke photography photo

leave a comment

Mamma Mia !

Labai trumpai – apie išsipildžiusias svajones, keliones, skanią kavą, nuodėmingus pyragėlius, Mamma Mia pavasarį ir gerą nuojautą, kad niekas nevyksta šiaip sau.

 

001a

 

Dar tada, kai aš svajojau keliauti po Aziją, o Laimona ir Martynas jau keliavo ir keliavo ne vieną mėnesį – skaitydavau jų dienoraštį “Sraigės keliauja trečiadieniais”. Nieko labiau tuo metu nenorėjau, kaip iškeliauti metams ar pusmečiui į tokią kelionę, nors realybėje tokie horizontai oi kaip nesišvietė. Matyt, Laimona, įžvelgusi tą mano desperatišką svajonę – atsiuntė man atvirlaiškį iš Melakos. Čia tik trumpa ištrauka – “Lina, jaučiu, jog tau reikia bilieto tik į vieną pusę…gal naujais metais? Labai to linkiu.” Beveik bandžiau užuosti tą kelionę, pajausti saldžios papajos skonį, apčiupinėti tą baltą staliuką, ant kurio buvo rašytas šis laiškas. Sako kai labai labai norisi…

 

Tada praėjo lygiai du metai ir  plius viena diena, nuo tos dienos, kai gavau atvirlaiškį (patikrinau tik dabar ir pati nustebau) ir aš su savo šeimyna išvykau žiemoti trims menesiams į Tailandą. Su kiek ramesniu ir sėslesniu planu, nei buvo svaigta, bet visgi –  tai kas atrodė neįgyvendinama dėl anokių ir visokių priežasčių – tapo labai paprasta, tik prie dviejų kuprinių prisidėjo vaikiškas vežimas. Ir ką jūs galvojate? Sėdime saloje, viešai apsiskelbę apie savo išsipildžiusias svajones ir gaunu laišką – rašo Laimona: mes kitame krante, gal pagaliau pasimatome?

 

Imu suvokti, kad nuo to atvirlaiškio iki šio laiško apsisuko visas ratas. Nubėgo šiurpulikai per nugarą. Man tai reiškia netgi daugiau nei sugebėčiau čia parašyti, todėl šioje vietoje paliksiu pauzę.

 

Susitikome mes pirmą kartą Vilniuje, kuomet grįžome. Tada Laimona su Martynu pasakojo apie savo netrukus išsipildysiančią svajonę – delikatesų parduotuvę. Ir štai jums – Mamma Mia, Stiklių gatvėje! Dabar ten žygiuoju išgerti nuostabios kavos, kartais nufotografuoti vieną kitą pyragėlį, bei paragauti įvairiausių itališkų ir ne tik skanumynų.

 

Dar ten užsuku tikėti svajonėmis, profilaktiškai, kad nepamirščiau.

 

005 004 003a 002

 

leave a comment